Camino Lituano Žemaitija – mano pirmasis kartas
Mano pirmasis Camino Lituano kelias
Kai atsirado galimybė prisijungti prie mažos merginų grupės ir eiti šiuo keliu, nedvejodama rezervavau sau vietą. Taip, daug sprendimų priimu impulsyviai, vos pajutusi kibirkštį viduje. Nors pastaruoju metu stengiuosi ugdyti gebėjimą pirmiausia viską ramiai sudėlioti, apgalvoti ir tik tuomet priimti sprendimą, šį kartą buvo kitaip. Pajutau vidinį „cinkt“ ir žinojau – arba dabar, arba nežinia kada.
Kai bičiulė pasakojo apie savo eitą Camino Lituano kelią per visą Lietuvą, su tokiu užsidegimu ir tiek įspūdžių, susižavėjau. Prisipažinsiu – vienai eiti trūko drąsos. Nors pastaruoju gyvenimo periodu priėmiau tiek daug drąsių sprendimų, būtent šioje srityje jos vis dar pritrūksta. Todėl tai buvo puiki proga pasimatuoti Camino kelią ir galbūt atrasti impulsą naujai savo drąsai.
Esu dalyvavusi masiniuose žygiuose, didžiausias mano nueitas atstumas buvo apie 30 km. Taip pat esu nubėgusi ne vieną pusmaratonį. Tačiau kai kalba pasisuko apie 40 km atstumą, supratau – tai dar nepatirti kilometrai. Vis dėlto, kaip sakoma, tam, kad nubėgtum ar nueitum norimą atstumą, treniruotėse nebūtina jo pasiekti. Taip ir aš maniau – pagrindą turiu ir įveiksiu. Neklydau.
Camino Lituano Žemaitija maršrutas
Mūsų nuostabi komandos organizatorė Neida suplanavo visą kelią ir pasirūpino nakvynėmis. Pasirinkome Camino Lituano Žemaitijos maršrutą – jis buvo arčiausiai mūsų, be to, tuo metu pavyko rasti nakvynių vietų, kuriose tilptume visos šešios merginos. Tiesa, žygį baigėme keturios. Kartais norai ir galimybės nebūna tolygūs, tačiau tai visada gali tapti puikiu stimulu siekti daugiau.
Mūsų maršrutas:
- Varniai – Kolainiai
- Kolainiai – Vaiguva
- Vaiguva – Palendriai
- Palendriai – Kurtuvėnai
- Kurtuvėnai – Šiauliai
Dar liko paskutinė atkarpa – Šiauliai – Sereikiai (Rusliai).
Į vieną dieną jungėme po kelis etapus, todėl kilometrų susidarydavo daugiau. Kelyje labai padėjo programėlė „Camino Lituano“ ir puikus trasos ženklinimas. Programėlėje nurodytas kilometrų skaičius yra apytikslis – mums kiekvieną dieną gavosi šiek tiek daugiau.
Pirmoji diena – 44 kilometrai
Žygį pradėjome penktadienį. Jau 5 valandą ryto pajudėjome iš Šiaulių link Varnių.
Pirmąją dieną ėjome maršrutu Varniai – Kolainiai – Vaiguva, man susidarė net 44 kilometrai. Tai buvo ilgiausias atstumas, kokį iki tol buvau nuėjusi.
Paskutiniai kilometrai tikrai buvo sunkūs. Tą dieną mus lydėjo beveik +30 °C karštis, todėl gerai išprakaitavome. Tačiau nė karto nekilo mintis: „Kam man viso to reikia?“ Dar prieš išvykdama tvirtai jaučiau, kad šios kelionės man labai reikia. Žinojau, jog grįšiu su naujomis patirtimis ir idėjomis. Neklydau.
Dienos sunkumą vainikavo Gedvilų sodyba, kurioje apsistojome nakvynei. Ji tiesiog nuostabi. Graži aplinka, estetiškas ir jaukus namelis, gamta, o šeimininkė pasitiko mus su braškėmis ir gaiviu vandeniu.
Dar ryte buvome susiskambinusios ir sutarėme, kad vakare mums paruoš vakarienę. Nusiprausus mūsų laukė šaltibarščiai su šviežiomis bulvėmis ir neapsakomo skonio vištiena. Tai buvo lyg apdovanojimas už nueitus kilometrus.
Kelyje norai tampa visiškai minimalistiniai. Nebekankina miesto gyvenimo šnabždesiai. Džiaugiesi grįžusi, nusimovusi batus, radusi kojas be pūslių. Dušas, šiltas vanduo, skani vakarienė, patogi lova. Ir tiek tereikia. Užmiegi pilna laimės širdimi.
Su savimi pasiėmiau dienoraštį, nes jutau, kad tikrai ateis mintys, kurių nenorėsiu pamesti. Norėjau jas palikti savo knygelės puslapiuose. Taip ir buvo.
Antroji diena – dar 36 kilometrai
Ryte išviriau košės, atsigėrėme kavos. Sodyboje buvo net kavos aparatas – patikėkite, žygeiviui tai maksimalus džiaugsmas.
Patraukėme maršrutu Vaiguva – Palendriai – Kurtuvėnai.
Kaip kojos?
Naktį tikrai skaudėjo. Prieš miegą gėriau magnio, kad netrauktų mėšlungis – po didesnių krūvių man tai gana būdinga.
Ryte jautėsi vakarykštis atstumas. Vaikščiojome lyg robotukai, panašiai kaip bėgikai po maratono. Tačiau ėjome, ėjome… ir išsijudinome.
Tempą stengėmės palaikyti nuoseklų kiekvieną dieną. Kilometrų daug, o finišuoti norisi dar šviesoje. Sustojimų buvo, tačiau trumpų.
Kelyje priėjome miško užeigą „Forest Inn“ – nuostabi vieta miško apsuptyje. Čia galima tiesiog užsukti išgerti kavos. Mus pasitiko labai šiltas šeimininkas. Gėrėme kavą, kalbėjomės. Atrodė, lyg seni bičiuliai po daugelio metų būtų netikėtai susitikę.
Buvo labai gera.
Kava tapo dovana tarp miško kelių. Eidama merginoms sakiau, kaip norėčiau tiesiog kavos. Ir mano mažytė manifestacija išsipildė su kaupu.
Maži norai – dideli jausmai.
Nors buvo taip gera, turėjome keliauti toliau.
Kurtuvėnus pasiekėme nuėjusios apie 36 km.
Čia apsistojome jaukiame namelyje, kuris dvelkė istorija. Natūraliai sugrįžo vaikystės prisiminimai apie vasaras kaime.
Nakvynės vietoje maisto užsisakyti nebuvo galimybės, todėl nusipraususios patraukėme į Vilą Tulipą, kurioje buvome jau ne kartą. Labai skaniai pavalgėme šiltų sumuštinių, o po to, su garsiu juoku, per balas ir pilant lietui lyg iš kibiro, apsukome dar kelias Kurtuvėnų gatveles ir grįžome į savo miego namelį.
Paskutinė diena
Ryte laukė kelias namo.
Maršrutas Kurtuvėnai – Šiauliai eina pro mano namus, todėl Šiaulių centro nepasiekiau. Su merginomis atsisveikinau Raizgiuose. Tądien namo grįžau nuėjusi 16 km.
Ir su labai dideliu noru sugrįžti į kelią.
Vienu metu kelyje buvome atsiskyrusios, kad kiekviena pajustume, ką reiškia eiti vienai. Pabūti su savimi.
Ir supratau – noriu.
Žinoma, vis dar truputį bijau.
Ar noras nugali baimę?
O kas tuomet?
Tu tampi aukštesniu ir tiesesniu savo viduje.
Atsibudusi kitą rytą pajutau, kad turiu užbaigti likusią atkarpą – Raizgiai – Šiauliai – Sereikiai (Rusliai).
Eisiu.
Labai tikiuosi, kad tai bus tik šio kelio tęsinys.
Ką man davė Camino?
Aš suprantau vertę eiti keliu vienam. Ne tam, kad įrodi sau, jog gali ar pajėgsi, bet tam, kad atrasti savo giliausius vidinius impulsus.
Kartais atrodo, kad Camino eina žmonės, atsidūrę gyvenimo kryžkelėje…
O aš pasakyčiau kitaip.
Eina drąsūs žmonės.
Tie, kurie nebijo pabūti tik su savimi.
Tie, kurie klauso gamtos ir joje girdi save.
Tie, kurie susidoroja su iššūkiais.
Tie, kurie nepasiduoda baimei, o ją nugali.
Tie, kurie siekia savo tikslų.
Tie, kurie nenori būti kaip visi.
Tie, kurie jaučia savo išskirtinumą.
Ir tie, kurie iš Camino grįžta… MILŽINAIS
Tariu didelį ačiū Neidai už parodytą kelią.
Ačiū kiekvienai merginai, ėjusiai kartu.
Ačiū žmonėms, kuriuos sutikau savo kelyje.
Ačiū.
Ir labai noriu, kad tai būtų tik dar viena gražaus kelio pradžia…
